|
2006 Tavo
vaikas Nr 4
Keverzonių asas
Norit
ar nenorit, bet vieną kartą tikrai išauš toks rytas,
kai jūsų mylimas angelėlis nauju flomasteriu išmargins
baltutėles sienas. Arba sugalvos teptuką kyštelėti į
šviežiai išspaustas morkų sultis, norėdamas pamatyti,
kokį pėdsaką jos paliks ant švarutėlės staltiesės. Pyk
nepykęs juk vaikas taip pažįsta pasaulį. Ir vienas
iš to pasaulio pažinimo būdų yra piešimas. Laikydamas
rankoje kreidelę ar pieštuką, vaikas, pasirodo, tobulina
ne tik savo dailės įgūdžius, bet tuo metu lavina rankelę,
judina smegenėles ir visaip kitaip tobulėja. Apie
tai kalbamės su socialinių mokslų daktare, knygos ,,Vaikų
dailės terapinis aspektas (Gimtasis žodis, 2004) autore,
dailės studijos vadove Audrone Brazauskaite (mob.tel. 8 652 92081).
Piešiu su uogiene
Kada
tiksliai vaikas pradės piešti - sulaukęs metų, pusantrų,
ar dviejų tiksliai pasakyti neįmanoma.
Nes tokios tikslios ribos nėra ir negali būti. Visi
žinom, kad mažieji smalsučiai mėgsta čiupinėti, uostyti,
ragauti juos supančius daiktus taip jie susipažįsta
su pasauliu. Tarkim, kad vieną dieną pypliukas, pasirausęs
mamos rankinėje, randa mamos lūpdažį. Netyčia atsuka
jį, brūkšt per savo kelnytes eureka! Arba valgydamas
avižų košę su braškių uogiene lept per sieną su uogiene
ištepta rankute oho, ranka palieka žymę. Sveikinam,
jūs jau galite pasigirti močiutėms ar seneliams, kad
jūsiškis piešia. Tokia atsitiktinė keverzonė ir yra
piešimo pradžia. Specialistai sako, kad taip paprastai
nutinka, kai vaikučiui stukteli pusantrų metukų. Supratęs,
kad ranka juda ir palieka žymę, vaikas susidomi ir nori
pakartoti savo judesį. Štai dabar rūpestingi tėveliai
ir galėtų atžalai pasiūlyti labiau tinkamų priemonių
piešti negu lūpdažis ar uogienė. Tik kaip gausybėje
pieštukų, dažų, kreidelių, flomasterių išsirinkti geriausias,
tinkančias patiems mažiausiems?
Geriausio beieškant
Kadangi
metukų dvejų mažyliai nemoka būti tobulais švaruoliais,
geriausia, kad pirmosios piešimo priemonės būtų tokios,
kurios lengvai nusivalo ar nusiplauna vandeniu. Antra,
pieštukas ar kreidelė turi būti stambūs, kad vaikui
būtų patogu paimti į rankytę. Na, ir trečia, jos turi
būti tokios, kad vaikui nereiktų daug pastangų nubrėžti
liniją. Pasitaiko tokių vaškinių kreidelių, kuriomis
piešti tikra nelengva spaudi, spaudi, o brūkšnio nesimato.
Tuo tarpu vaikučio rankytė silpna, o rezultatą popieriuje
jis nori matyti iš karto. Audronė Brazauskaitė pataria,
kad patiems mažiausiems puikiai tinka rankų dažai. Jie
nusiplauna net ir su šaltu vandeniu. Šiais dažais galima
tapyti ne tik rankomis, bet ir paprastu teptuku. Maždaug
trejų metų vaikui galite nupirkti ir guašo. Svarbus
pastebėjimas nepirkite mažyliams šešių ar 12 spalvų
rinkinio. Vaikas dar nemoka rinktis iš tiek daug, todėl
jam visiškai užtenka pasiūlyti dvi, geriausiu atveju,
tris spalvas. Taigi, dviejų metų vaikučio kambaryje
jau galėtų būti atskiras kampelis su kreidelėmis, popieriumi.
Kada panorėjęs mažylis pribėgtų ir galėtų papiešti.
Rankučių miklumas
Jeigu
jūsų namuose lakstinėja pusantrų - dvejų metukų pyplys,
Audronė Brazauskaitė siūlo išbandyti tapybą rankomis
jau minėtais rankų dažais (jų ieškokite kanceliarinėse
prekėse ar didesniame prekybos centre). Panardinęs rankutes
į dažus ir vėliau liesdamas popierių, vaikas lavina
daugybę savo įgūdžių. Štai logopedai pripažįsta, kad
pirštų galiukuose yra taškai, susiję su smegenų vietomis,
atsakingomis už kalbą, todėl taip vaikutis skatina kalbos
vystymąsi. Mažiesiems toks žaidimas paprastai patinka,
nes čia panašiai kaip žaisti su maistu dažnas mažylis,
jei mama leistų, pirštais iščiupinėtų kiekvieną košės
gumulėlį. Aišku, tepliotis su maistu virtuvėje gal ir
nėra labai estetiška, todėl tėvai galėtų mažyliui pasiūlyti
alternatyvą - tvarkingai pavalgius, patapyti delniukais
tam skirtais dažais.
Savo
dailės studijoje vesdama užsiėmimus, Audronė Brazauskaitė
pastebėjo, kad iš pradžių vos išsitepę rankas, vaikai
labai nori jas nusiplauti. Kuo toliau, tuo labiau mažieji
atsipalaiduoja ir po kelių užsiėmimų gražu stebėti,
kai tapant rankomis, dirba visi mažylio pirštukai.
Lyg grotų fortepijonu. Nė su vienu kitu žaislu žaidžiant
nejuda tiek daug pirštų. Tai puikus smulkiosios motorikos
lavinimas. Įdomu, kad tapyti rankomis vaikai mėgsta
gana ilgai - iki penkerių, šešerių metų - pastebi ponia
Audronė. Be to, mažieji mokosi suprasti, kas yra švaru
purvina. O psichologai aiškina, kad daug kartų rankas
terliotis ir praustis patartina tiems vaikas, kurie
turi tuštinimosi problemų. Na, ir svarbiausias pastebėjimas:
prieš tapant rankomis, gerai paruoškite aplinką. Aprenkite
vaiką taip, kad nebūtų gaila išsiterlioti, patieskite
laikraščių ant grindų ir sienų. Jei pradėję kūrybos
procesą nuolat komanduosite: atsargiai, neištepliok,
jūsų gerus norus nuneš šuo ant uodegos.
Problema ten, kur jos nėra
Na,
o kaip elgtis, jei vaikas netaisyklingai laiko pieštuką
rankoje? Pavyzdžiui, visu kumštuku? Audronė: Pastebėjau,
kad mamoms tai aktualu. Ateina su vaiku į dailės užsiėmimą,
ir visas mamos dėmesys nukreiptas į tai, kaip vaikas
laiko pieštuką. Prieš piešdamas vaikas išuosto, paragauja
ir kitaip ištyrinėja pieštuką, vadinasi, jis laiko jį
taip, kaip jam patogiausia. Mes, suaugusieji, žinom,
kaip reikia laikyti taisyklingai. Galime vaikui parodyti,
kaip laikyti, bet neakcentuokime to. Trejų metų Gabrielei
darželyje auklėtoja nuolat priekaištauja dėl to. Negerai,
nes mergaitei piešimas taps kančia. Argi gali būti smagu
atlikti pirštų judesius, kurie per sudėtingi. Svarbu
neperlenkti lazdos. Kartą dvejų metų neturinčio mažylio
mama man guodėsi, kad jos vaikas niekaip neišmoksta
taisyklingai laikyti rašiklio. Kaipgi išmoks, jei jam
dar ne laikas to išmokti!.
Tėtis piešia drauge
Piešimas
- tai žaidimas, o vaikams gi labai patinka žaisti su
tėveliais, ar ne? Mama ar tėtis turėtų būti šalia, tik
svarbu atitinkamai elgtis: štai vaikutis dar tik keverzoja,
o mama atsisėdusi šalia piešia šunį ar begemotą. Vaikas
taip piešti dar nemoka, todėl jis bijos pats piešti,
sakys mamai - tu piešk. Maždaug apie trejus ar trejus
su puse metų vaikas mėgsta kopijuoti ir atkartoti judesius.
Tuomet galima piešti drauge taip: vaikas pasideda savo
lapą, mama savo. Mama nupiešia apskritimą, vaikas
savo lape irgi. Mama piešia spindulius vaikas iš
paskos.
Flomasteriai blogiečiai
Kai
kurie dailės pedagogai, pavyzdžiui, Valdorfo pedagogikos,
siūlo vaikams kurti tik natūraliom priemonėm - vaško
kreidelėm angliukais, bet ne flomasteriais. Kurie, esą,
gadina vaiko fantaziją ir kūrybiškumą. Arba spalvinimo
knygelės. Esą spalvindamas jas, vaikas įspraudžiamas
į griežtas ribas ir netobulėja. Verčiau piešti ant kelių
metrų tapetų rulono. Ką atsakytų specialistė? Natūralios
priemonės siūlomos todėl, kad yra plastiškos, paslankios
vaikučio delniuko paspaudimui, spaudžiant rankytę stipriai
arba silpnai, jos brėžia atitinkamai ryškią arba švelnią
liniją. Angliuką ar kreidelę vaikui patogu laikyti.
Tačiau man patinka ir flomasteriai. Nes su jais lengvai
piešti, vaikui nereikia daug spausti rankutės. Kalbant
apie spalvinimo knygutės, matau daugiau minusų, negu
pliusų. Nenormalu, jei vaikai tik keverzoja, o jiems
siūlo spalvinti knygutes. Be to, duodami tokias knygutes
su gatavomis antytėtėmis ar teletabiais, mes tarsi orientuojame
vaiko estetiką į tai. Spalvinimo knygutės yra tarsi
trafaretas, į kurį vaikas spraudžiamas, tuo tarpu pats
vaikas piešia kurdamas, atrasdamas naujų dalykų ir juos
pavaizduodamas. Spalvinimo knygutės, mano manymu, tinka
specialiųjų poreikių vaikams, kuriems reikia mokytis
neišeiti už ribų, pvz., hiperaktyviems. Aišku, vaikas
mėgsta tokias knygeles - nuspalvina ir sako - va, nupiešiau,
lyg tai būtų jo darbas. Bet tai apgaulinga -sako Audronė
Brazauskaitė.
Piešinys - sielos veidrodis
Ir
tai nėra tik skambūs žodžiai. Iš tiesų, žmogaus piešinys
atspindi jo psichologinę būseną. Piešdamas žmogų, vaikas
visada nesąmoningai reprezentuoja save. Baltas popieriaus
lapas- tarsi vaiko gyvenimas. Todėl dirbdami su vaiku.
psichologai kartais paprašo jo nupiešti save ar šeimą,
norėdami suprasti, kaip jis jaučiasi. Svarbu, ar vaikas
piešia dideles figūras, ar mažas. Ir kaip jas išdėsto-
po visą lapą, ar kažkur toli kamputyje. Kai vaikas nupiešia
žmogų ir užtušuoja veidą, greičiausiai jis turi bendravimo
problemų. Pavyzdžiui, autistai ar turintys Aspergerio
sindromą (lengvas autizmo laipsnis), beveik
niekada nevaizduoja žmonių. Piešia gyvūnus, sudėtingas
schemas, bet ne žmonių veidus. Jeigu vaikas sveikas,
bet vengia piešti žmonių figūras, specialistui taip
pat kyla įtarimas, kad jis gali turėti bendravimo sunkumų.
O
kaip suprasti mažo vaikelio savijautą, kai jis temoka
tik keverzoti? Ogi kaip jis elgiasi piešdamas: tranko,
stipriai braukia teptuką ar vos jį liečia. Nors ankstyvajame
piešimo etape lygiai taip pat mažylis gali tiesiog tyrinėti
priemonių ar medžiagų savybes. Kartais
nedrąsūs vaikai vos ne vos nupiešia liniją, o labai
aktyvūs kreidelę net sulaužo. Padrąsinimui duodamos
priemones, kurios labiau vaikutį atpalaiduoja.
Tada Audronė Brazauskaitė jiems pasiūlo pažaisti
moliu ar rankų dažais. Tikėtina, kad po dviejų užsiėmimų
vaikas jausis geriau, judesiai taps laisvesni, drąsesni,
labiau koordinuoti. Taigi, iš vaiko piešinio galima
ne tik daugiau sužinoti apie vaiką, bet ir piešimas
naudojamas kaip terapija, įtakojant ir kooreguojant
vaiko savijautą bei būseną. Audronė Brazauskaitė- viena
iš Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacijos įkūrėjų,
jau dešimt metų taiko dailės terapiją raidos sutrikimus
turintiems vaikams
Kaip atpažinti talentą?
Kol
vaikas mažas (net iki mokyklos), pasakyti, ar jis gabus
dailei, sunku, o gal ir neįmanoma. Dažnai gabūs dailei
darželinukai būna gabūs daug kam. Štai dvejų su puse
metų pyplys kuo gražiausiai piešia piešia mašinytes,
kai tuo tarpu bendraamžis tik brauko pieštuku po lapą.
Ką tai rodo? Kad vaikas pastabus, dėmesingas ir moka
apibendrinti, perkurti informaciją, jo
pažinimo, aplinkos suvokimo galimybės daug aukštesnės
negu jo bendraamžių - pamatęs gatvėje automobilį, jį
jau sugeba pavaizduoti popieriuje. Tai rodo didelius
vaiko mąstymo gebėjimus, o ne tai, kad užaugęs jis taps
Manė ar Monė. Pastebėję, kad vaikas nori ir sugeba piešti,
galite skatinti jo norą ir leisti į papildomus dailės
užsiėmimus. Arba atvirkščiai leisti į dailės būrelį
vaiką patartina, jei jo psichomotorinė raida šiek tiek
atsilieka. Piešiant bus lavinami jo bendrieji įgūdžiai
kalba, motorika ir kita.
Kada
ir ką vaikas piešia?
- Iki dvejų metų vaiko piešiniai panašūs į keverzones, šio periodo
piešimo pagrindas rankų judesių įvairovė ir skirtingi
jutiminiai pojūčiai;
- Maždaug dvejų ar pustrečių metukų mažiukas piešdamas popieriuje pradeda
vaizduoti, kaip skrenda lėktuvas, važiuoja mašina
ar joja arklys, tačiau piešinyje matosi tos pačios
keverzonės. Piešdamas vaikas pradeda labai aktyviai
pasakoti, ką jis vaizduoja, suaktyvėja ir žodinė raiška.
Pastarojo etapo piešimas grindžiamas įsivaizdavimu,
asociacijomis ir vaizdavimu. Jokiu būdu neniekinkite vaiko, sakydami
eee, čia nieko nėra. Manoma, kad būtent dabar susiformuoja
vaiko vaizdinė atmintis;
- Tarp 2-3 metų mažiukas išmoksta piešti apskritimus ir tai yra didžiulis
pasiekimas. Kai kurie žymius raidos sutrikimus turintys
vaikai visą gyvenimą neišmoksta nupiešti apskritimo.
- Trejų ir vyresni iš apskritimo išmoksta piešti saulę ir galvakojį
žmogiuką su galva ir kojomis.
Donata Baniūnienė
|
