2007 m. „Žvirblių takas “ nr. 1
(Specialus periodinis leidinys, skirtas ikimokykliniam, priešmokykliniam ir pradiniam ugdymui)

Žvilgsnis į ankstyvąją vaikų dailę lyg pro didinamąjį stiklą: dailė kaip terapija

Įsivaizduokime mažylį, sėdintį priešais didelį baltą popieriaus lapą. Kokia begalinė tuščia erdvė! Baugu brūkšnį brėžti, suklysti… O gal išdrįsti ir pabandyti? Štai jau piešiu, kaip smagu! Mano ranka gali judėti ir šen, ir ten, visai kaip automobilis, skristi kaip lėktuvas, šokinėti! Jau! Viskas! Pažaidžiau. Štai kaip mašina važiuoja, čia AŠ nupiešiau, visą didelį popieriaus lapą užpildžiau, tai bent!

Tokios ir panašios mintys kyla stebint piešiantį vaiką. Tiksliai nežinome, ką išgyvena mažylis piešdamas, tačiau aišku, kad piešimas iš jo reikalauja drąsos išbandyti nauja. Kaip vaikas pradeda piešti, bando naujas raiškos priemones, medžiagas, – baukščiai, vos prisiliesdamas, ar drąsiai su visa jėga - visa tai atskleidžia jo charakterio savybes, kurios pasireiškia ir kitose situacijose. Dirbdama su 1,5–3 metų vaikais, pastebėjau, kad dailės pamokėlės labiausiai veikia nedrąsius, uždarus, dar nekalbančius vaikus. Tyrinėdami įvairias medžiagas arba piešdami popieriaus lape, vaikai ugdosi valią, ryžtą daryti tai, kas nepažinta. Miriam Lindstrom, kalbėdama apie dailės reikšmę dvejų septynerių metų vaikams, pabrėžia, kad tai priemonė „nugalėti chaosą“ (4, 4). Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Paprastai dailė suteikia vaikams malonumą, todėl pasiryžimas įsitraukti į šią veiklą kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi, pergalės jausmus. Piešdamas ir žaisdamas vaikas gana dažnai spontaniškai prabyla (įprastomis aplinkybėmis tylėjęs), pradeda kalbėti, pasakoti.

Ne kartą esu girdėjusi tokias tėvelių ir net pedagogų nuomones: „Prisipieš dar mano vaikas, kai pradės lankyti mokyklą“, „Ką tie mažyliai gali nupiešti, juk jie tik terliojasi...“ Arba: „Mano Agnytė nemėgsta piešti, ji bijo susitepti.“ Ankstyvojo muzikinio ugdymo reikšmė vaiko smegenų veiklai, matematiniams gebėjimams ir kt. yra įrodyta. Šiame straipsnyje norėčiau pasvarstyti, ar reikalingas ikimokyklinukų ugdymas daile? Koks jis turėtų būti? Kaip mums elgtis – didžiuotis ar susimąstyti, jei vaikas piešdamas bijo susitepti? Ir t. t.

Dailės terapijos disciplinos susiformavimas JAV ir Anglijoje septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skatino mokslininkus tyrinėti, formavo atitinkamą požiūrį į piešimo bei žaidimo kilmę. Šis požiūris grindžiamas M.Milner, M.Klein, D. Winnicott ir kt. darbais, kurių teigimu, žaidimo šaknys – abipusis, kūdikio ir motinos siekimas pamėgdžioti /imituoti vienas kitos veiksmus. „ Motinos atspindėjimas, pamėgdžiojantis žaidimas suteikia vaiko veiksmams ir atsakams reikšmę ir leidžia atsirasti jo paties žaidimui... Kokios nors žymės piešimas yra žaidimo forma, turinti vaikui reikšmę ir atspindinti ją vaikui... Atspindėjimas „iš naujo pažadina sujaudinimo procesą ir perkelia dirgiklį į virtinę vaizdinių, kurie, jei impulsas pakankamai stiprus, atkuriami kokia nors raiškos forma“ (5, 93). Terapinis požiūris į vaikų dailę mums leidžia giliau, lyg pačių vaikų akimis, pažvelgti į tai, kas vyksta kūrybiniame procese, moko vaiko piešinį vertinti ne kaip tam tikros estetikos produktą, o kaip jo fizinės, emocinės ir psichinės būsenos rezultatą.

Įvairios dailės terapijos teorijos dailės raiškai teikia skirtingą vaidmenį. Tai projekciniai metodai, savęs pažinimas, emocijų raiška, elgesio kooregavimas ir kt. Žinios apie žaidimo ir piešimo ištakas leidžia geriau suprasti 1,5–3 m. piešiantį mažylį. Lyg pro didinamąjį stiklą žvelgdami į šį procesą, matome, kad piešiant lavinama kūno stambioji ir smulkioji motorika, akių rankos koordinacija, ugdoma emocinė raiška.

Ankstyvajame (1,5–2 m. vaikų) piešimo etape svarbiausia yra fizinis judesys. Daugelis vaiko piešinio tyrėjų (F.I. Šmitas, L.S. Vygotskis, J. Matthews, M.V. Cox ir kt.) išskiria judesį kaip pirminį veiksmą piešinio atsiradimo procese. Iš tiesų šiuo laikotarpiu piešimas labiau primena kūno kultūrą. Pirmasis brūkšnys dažniausiai nupiešiamas atsitiktinai, bėgant kur nors su pieštuku rankoje. Vaikai piešia gulėdami ant grindų, stovėdami prie sienos ir stengdamiesi pasiekti kuo aukščiau, norėdami užpildyti didelį lapą. Rankos juda įvairiomis kryptimis, ir, kai tik jose atsiranda pieštukas, pradedami kurti įvairūs „rankų judesių piešiniai“. Manyčiau, taip vaikas gauna nepalyginti daugiau informacijos apie savo kūną ir jo galimybes erdvėje negu per įprastą kūno kultūros pamokėlę. Vaikas stebi ir gali pamatyti savo judesio paliekamą pėdsaką. Savo kūno suvokimas erdvėje, gebėjimas kontroliuoti kūną tokio amžiaus vaikui yra svarbiausias dalykas. Rankų ir viso kūno judesių amplitudę galima plėsti, pakeitę vien tik popieriaus lapo formatą: mažas popieriaus lapas skatins „smulkiuosius“ kūno judesius, didelis – plačiuosius. Po tokios veiklos mažyliai jaučiasi pavargę kaip po kūno kultūros pamokos – puola gerti ir valgyti atsineštų sumuštinių.

Anot Luquet, pirmoji vaikų piešimo raidos stadija, prie kurios jis priskiria ir „atsitiktinį realizmą“, daugeliu atžvilgiu yra „žaidimas“, nes vaikas nekelia sau uždavinio ką nors atvaizduoti. Pagal Piaget, pirmoji žaidimo stadija – motorinis žaidimas – pasireiškia ankstyvosios sensomotorinės raidos stadijos laikotarpiu ir atlieka ne simbolinę paskirtį, bet susideda iš veiksmų kartojimo siekiant išlaikyti juos atmintyje ir prisitaikyti, o jau tada taikyti šį modelį paprasčiausiam ,,funkciniam malonumui“. Malonumas kyla dėl to, kad sukeliamas įvykis ir taip darant įtvirtinamas naujas išmoktas įgūdis (2, 76). Tai galima pasakyti ir apie keverzojimą .(1, psl.8,9,10).

Nukreipkime savo žvilgsnį į mažylio delniukus ir pirštukus: jis liečia, tyrinėja įvairius daiktus, maigo, baksnoja molį. Rankutę įkiša į dažus, brauko, plekšnoja. Piršteliai šokinėja taip, lyg vaikas grotų fortepijonu. Iš pasitenkinimo mažyliui tįsta seilė, visas dėmesys sutelktas į šį „darbą“. Ankstyvasis piešimas – tai lavinamieji pirštelių, pojūčių, kūno mankštos žaidimai. Nustatyta, jog pirštukų miklumas ir sklandi vaiko kalba yra tiesiogiai susiję. Mat kairiojoje kaktos skiltyje yra už kalbą „atsakinga“ Broca sritis. Ji tiesiogiai susijusi su smulkiąja (rankų ir kalbos padargų) motorika. Kuo aktyviau juda pirštukai, tuo daugiau impulsų gauna Broca sritis. Taigi tuo daugiau stimulų pradėti kalbėti. Rankučių žaidimai – ne tik puikus būdas paskatinti vaiką kalbėti, bet ir smagi pramoga (8). Kaip rašo logopedė Jolanta Stasiūnaitė (9), ne veltui žmogus, „nerandantis“ tinkamo žodžio savo minčiai išreikšti, dažniausiai pasitelkia gestus. Ir, atvirkščiai, atlikdami susikaupimo reikalaujantį darbą, vaikai „padeda“ sau nevalingai iškišdami liežuvio galiuką. Antai japonai, įvertindami išlavėjusios rankų motorikos įtaką vaiko raidai, siūlo mankštinti net 2–3 mėnesių kūdikių pirštelius.

Nėra puikesnės pirštukų mankštos už žaidimus su dailės priemonėmis. Piešiant lavinama smulkioji motorika, sensomotorika, įsivaizdavimas, emocinė raiška. Tyrinėdamas medžiagas ir žaisdamas su jomis, vaikas turi galimybę visa tai asocijuoti su aplinkos įvykiais ir veiksmais. Pirštukais ir rankytėmis spaudžiama, glostoma, maigoma. Liesdamas medžiagas, vaikas kaupia skirtingą sensorinį patyrimą. Šiame procese pirštukų judesio amplitudė labai plati, ji gali būti prilyginama tik grojimui kanklėmis ar fortepijonu. Asociacijų, įsivaizdavimas, nusakymas siekiant išreikšti patyrimą skatina sąvokų ir kalbėjimo formavimąsi. Atėjęs į dailės pamokėlę dar menkai kalbantis 2,5 metų mažylis po mėnesio jau emocingai pasakoja, ką jis vaizduoja, o po dviejų – aiškiai taria žodžius.

Daugumas tėvelių bei ugdytojų nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo metų ieško lavinamųjų žaidimų, žaislų. Iš tiesų vaikų žaidimai yra pirmieji universitetai. 1,5–3 metų mažylio žaidimo procese vyksta svarbios transformacijos: nuo jutiminių paviršių tyrinėjimo ir eksperimentavimo judesių iki simbolinio vaizdavimo judesių, asociacijų su įvykiais iš aplinkos, savęs vaizdavimo. J. K. Dubowski žodžiais, šis procesas – tai nepakartojamos žmogaus sąmonės formavimasis (2, 85).

Šiuo laikotarpiu dailės raiškos priemonių įvairovė itin svarbi, nes suteikia vaikui neišsemiamų galimybių žaidimui, atradimams, savęs suvokimui. Puiku, jei vaikas dailės pamokėlėse turi galimybę pasirinkti tuo metu jam reikalingas meninės raiškos priemones, nes nuo to priklauso terapinis ir ugdymo efektas. Kiekviena meninės raiškos medžiaga turi skirtingas fizines savybes: pieštukas - kietas, brėžia ploną liniją, dažai - šlapi, tiršti, gali būti skysti, susiliejantys, molis - sunkus, reikalaujantis fizinės jėgos ir t.t. Todėl kiekviena meninės raiškos medžiaga suteikia skirtingą jutiminį patyrimą, sukelia kitokią psichologinę reikšmę. Piešdamas nusmailintais pieštukais, vaikas gali jaustis lyg sutramdęs savo jausmus ir, atvirkščiai, jausmai tarytum purslai iš atkimšto butelio trykšta, kai jis lieja spalvas. O minkydamas molį, ką nors iš jo darydamas vaikas turi galimybę geriau suvokti, susisteminti kilusias idėjas, jas greitai keisti ir vėl iš naujo lipdyti naujas.

Džon Alan knygoje „Vaiko sielos gamtovaizdis“ pristato K. G. Jungo mintį apie spontanišką vaiko žaidimą ir vaizdavimą. K. G. Jungui terapinė sąjunga tai tokia aplinka, kurioje stiprinamas savasties gydantysis archetipas, iš prigimties būdingas vaikui. Tokioje aplinkoje vaikas savarankiškai ir spontaniškai pasirenka tokią žaidimų rūšį ir simbolinę veiklą, kuri yra svarbi asmenybės augimui. Žaisdami „savuosius žaidimus“, vaikai „eina būtent ten, kur jie ir turi eiti, o psichoterapeutui arba auklėtojui būtina tik sekti juo šiame kelyje“ (6, 9). Vaikai patys „žino“, kokių meninių priemonių jiems tada reikia, t. y. kokios priemonės padeda augti jų asmenybei.

Pateiksiu vieną pavyzdį. 2,5 metų Jurgis apie pusę metų piešė vienodus piešinius – judesio keverzones (tai terminas, keverzonės, kol svarbus tik judesys, nieko nevaizduojant). Stipriai spausdamas pieštuką, jis greitai ir energingai sukdavo ratus jų niekaip nepavadindamas. Darbą atlikdavo maždaug per 2 minutes. Kartą Jurgiui pasiūliau pažaisti su moliu. Jis savarankiškai nulipdė žmogiuką, t. y. save, su visomis reikalingomis dalimis (detalėmis). Nuo tada Jurgis pamokėlėse žaidė tik moliu. Vaikas atgijo, pradėjo vaizduoti visą „savo pasaulį“. Sugebėdavo net šešiasdešimt minučių žaisti susikaupęs. Jis lipdydavo namus, slėptuves, garažus, mašinas, tėtį, mamą ir, žinoma, save. Būtent molis, galimybė nulipdyti trijų matavimų figūras lavino berniuko simbolinį mąstymą ir žaidimą bei suteikė galimybę brandžiau įprasminti save. Maždaug po dviejų mėnesių Jurgis vėl pradėjo piešti flomasteriu, tačiau dabar jau laisviau ir nesusimąstydamas vaizdavo tai, ką norėjo – gyvūnus, namus, patį save. Žaidimai moliu jam padėjo pasiekti simbolinį vaizdavimą (pereiti nuo „judesio piešimo“ į įsivaizduojamąjį simbolinį žaidimą), piešti ir augti, tobulėti. Šis atvejis prieštarauja nuomonei (3), esą tarp vaiko keverzojimo ir jo kitos veiklos (lipdant, žaidžiant) yra tiesioginis atitikimas, esą darbo pieštuku ir moliu kokybinės charakteristikos yra tokios pačios. Aprašytas atvejis siūlo kitą mintį - meninės raiškos priemonės suteikia vaikui skirtingas asociacijas, galimybes ir psichologinį patyrimą. Kiekvienam vaikui vis kita medžiaga gali būti „ta tikroji“, kuri skatins jį įveikti psichologines užtvaras arba tiesiog išreikšti tik jam būdingą erdvinį, grafinį ar emocinį mąstymą.

Paplėtokime dar vieną mintį, išsakytą anksčiau. Didžiuotis vaiku ar susimąstyti pastebėjus, kad jis bijo susitepti rankytes? Ar reikia gąsdintis, kai 1,5–3 metų pyplys su didele aistra kiša rankas į maistą, rankų dažus. Žinome, kad pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu visais pojūčiais: regos, uoslės, klausos, lytėjimu, skonio. Taigi įvairių medžiagų lietimas yra natūralus ir reikalingas vaiko pažinimo kelyje. Vaiko poreikį žaisti ir liesti skystas medžiagas galime tenkinti pasiūlydami jam molio bei rankų dažų. Daugumas vaikų mielai ima į rankas molį, bet pasitaiko ir tokių, kurie nepatikliai žiūri į šią medžiagą, jiems molis tėra purvina, šlapia masė. Violetos Oklender, knygos „Langai į vaiko pasaulį“ autorės, teigimu, perdėtas švaros pomėgis ir emocinės vaiko problemos yra tiesiogiai susiję, nors tai gali pasireikšti vaikui ką nors veikiant tik su tam tikra medžiaga. Su tokiu vaiku reikėtų dirbti iš lėto, atsargiai, pasiūlant jam molį vėl ir vėl. Tikėtina, kad vaikas, kuris jaučia pasišlykštėjimą liesdamas kokią nors medžiagą, pvz., molį, netrukus ja susižavės. V. Oklender taiko molį stengdamasi padėti vaikams, kuriems sunku tuštintis. Vienas devynerių metų berniukas, mėgdavęs, kad molis būtų kiek įmanoma skystesnis, su malonumu jį laistydavo vandeniu, pildavo vandenį į jo įdubimus. Tačiau vieną kartą jam kažkas atsitiko: jis padarė staigų judesį, įsitempė ir pareiškė, kad daugiau nebežais su moliu. Vėliau berniukas papasakojo, kad būdamas ketverių metų kartą norėjęs paliesti savo išmatas. Tai pastebėjusi mama smarkiai jį išbarė. Todėl ir vėliau jis vis tiek norėdavęs paliesti savo išmatas, bet jį apimdavęs stiprus gėdos ir kaltės jausmas ir berniukas sudrausmindavęs save. Vien tik šio įvykio pakaktų, kad sutriktų žarnyno veikla. Vaikui pasidalijus prisiminimais, kuriuos galbūt atgaivino darbų iš molio darymas, jis pradėjo jaustis geriau, labiau atsipalaidavęs. Atsikratęs įtampos, jis tapo atviresnis savo išgyvenimams, kontroliavo tuštinimąsi (7, 80–81). Taigi pasitikėjimas vaiko pasirinkimu per dailės užsiėmimus, padeda jam spręsti vidinius, nesuvoktus, neįsisąmonintus patyrimus, išgyvenimus, suteikiant jiems prasmę.

Apibendrinant norėtųsi pasakyti, kad dailės pamokėlės ankstyvojoje vaikystėje yra daug gilesnis ir svarbesnis procesas pačiam vaikui negu suaugusiajam gali atrodyti. Taigi ankstyvasis dailės ugdymas toks pat svarbus kaip ir kūno kultūra bei muzika, nes padeda vaikui kontroliuoti savo kūną, suvokti save erdvėje, lavina jo stambiąją ir smulkiąją motoriką, ugdo kalbinius įgūdžius, sensomotorįnį patyrimą, emocinę raišką, sąvokų formavimąsi. Svarbu, kad veikla netrikdytų vaiko noro savarankiškai ką nors atrasti bei žaisti. Labiau pasitikėkime paties vaiko pasirinkimu. Pedagogo vaidmuo šiame procese – itin svarbus, subtilus. Ne kartą teko girdėti suaugusiųjų prisipažinimą, kad jie atseit nemoka piešti dėl to, jog kadaise jų pastangas suniekino vaikų darželio auklėtoja. Taigi auklėtojai gali padaryti neigiamą įtaką savo auklėtinių gyvenimui. Tačiau jeigu auklėtojai išmano apie vaiko piešimą ir žaidimo ištakas, jo svarbą vaiko raidai, jie elgiasi gerokai subtiliau, stengiasi, kad mažylis galėtų saugiai žaisti, atrasti, džiaugtis, suteikia būtinas priemones ir nuoširdžiai domisi šia veikla.

Literatūra

1. Brazauskaitė A. Vaikų dailės terapinis aspektas. V., 2004.

2. Dubowski J. K. Alternatyvūs vaikų piešimo raidos aiškinimo modeliai: kelios dailės terapijai svarbios išvados. Dailė kaip terapija. V., 2004.

3. Lowenfeld V., Brittain W. L. Creative and mental growth. Macmillan publishing company, 1987.

4. Williams G. H., Wood M. M. Developmental art therapy. University Park press, 1977.

5. Wood M. Vaikas ir dailės terapija: psichodinaminis požiūris. Dailė kaip terapija. V., 2004.

6. Аллан Д. Ландшафт детской души. Диалог-Лотаць, 1997.

7. Оклендер В. Окна в мир ребенка. Москва, 2001.

8. Rankyčių mankšta padės prakalbėti / Mažylis, 2000 lapkritis Nr. 11.

9. Stasiūnaitė J. Pirštukų miklumas liudija intelektą / Mažylis, 2000.